Lietuviai žiauru pasveikino lenkus, savo ruožtu Lenkijos kariai atvyko į Lietuvą

lenkai_ir_lietuviai_kariai

Lapkričio 11 dieną iškilmingai paminėjome Lenkijos nepriklausomybės dieną. Lietuvos vadovai Nepriklausomybės dienos proga pasveikino kaimyninės Lenkijos žmones ir šalies lyderius.

Tačiau lietuviai savarankiškai pasveikino lenkus: Vilniuje (Varšuvos gatvėje) nuplėšta dekoratyvinė gatvės lentelė lenkų kalba, savivaldybė apie įvykį pranešė policijai.

Prieš valandą-pusantros sužinojau, kad ta lentelė yra dingusi, turbūt labai akivaizdu, kad ji dingusi ne be piktų kėslų“, – BNS sekmadienį 14-ją d. sakė sostinės meras Remigijus Šimašius, – „Tas dalykas, nors ir simbolinis, bet gana rimtas“.

Žinoma, kad lapkričio pradžioje į Lietuvą pratyboms atvykę Lenkijos rotacinių pajėgų kariai. Lenkijos kariai iš 17-osios mechanizuotosios pėstininkų brigados 15-ojo ulonų bataliono beveik mėnesio trukmės pratyboms Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje mūšio mieste su Lietuvos kariais atvyko lapkričio 6 dieną.

Įdomu, kad netioli Pabradės – Zalave (Švenčionių r.) gimė 1867 Lenkios herojas Jozef Pilsudskis.

Beje lapkritis – labai atmintinas menuo Lietuvos-Lenkijos santykiuose.

Lenkų tautos tragedija buvo ta, kad jos tautinis atgimimas XIX–XX a. sandūroje buvo neatskiriamai susijęs ir su imperinių ambicijų atgimimu. Šio atgimimo idealas buvo 1772–1795 m. padalijimų metu panaikintos Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas su 1772 m. sienomis. Nors ši valstybė to meto lenkų istorinėje vaizduotėje buvo laikoma atgimstančios Lenkijos valstybės pirmavaizdžiu, jos ribose lenkai sudarė akivaizdžią mažumą.

Jozefo Pilsudskio vaizduotė klajojo dar plačiau – jis svajojo apie Lenkijos vadovaujamą Tarpjūrio (Międzymorze) valstybių federaciją, į kurią įeitų ne tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos (Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina), bet ir Latvija, Estija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija ir Jugoslavija.

Deja, 1920 m. spalio 8 d. 14 tūkstančių lenkų karių ir lenkų taip vadinama 1-oji Lietuvos – Baltarusijos pėstininkų divizija vadovaujama generolo Żeligovskio įvykdė karo agresijos aktą – puolė Vilnių ir jo kraštą. Jauna, dar besikurianti Lietuvos kariuomenė pralaimėjo mūšį. Lietuviai lenkų puolimui nebuvo pasiruošę.

Po 4 dienų, spalio 12 dieną generolas Żeligovskis save pasiskelbė Centrinės Lietuvos Respublikos vadovu. Lenkai Vilnių okupavo išgalvodami priežastį, kad Lenkijos aukščiausiai karinei vadovybei pavaldi Żeligovskio divizija sukėlė maištą, tapo nekontroliuojama ir veikė savarankiškai.

Żeligovskiui ištikimi daliniai įsitraukė į mūšį savo iniciatyva, kad „apsaugotų lenkų protėvių kapines“, kurias, tariamai, niekino „lietuviai, bolševikai ir vokiečiai“. Lenkai laikė, kad Lietuvos nepriklausoma vyriausybė buvo „vokiečių statytinė.“

Generolas Żeligovskis Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei pasiuntė slaptą žinutę Vilniaus užėmimą pavadindamas “tėvynės išlaisvinimu”.

Praėjus trims metams, 1923-aisiais, Pilsudskis, kalbėdamas Vilniaus teatre susirinkusiems žmonėms prisipažino, kad Vilniaus puolimas buvo tiesioginis jo įsakymo vykdymas.

Bandant paaiškinti okupuoto krašto praeitį, buvo sukurta koncepcija apie lenkiškai kalbančius “litvinus”, kurie esą buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai, neturintys nieko bendra su Lietuvos Respubliką sukūrusiais “žemaičiais” arba “lietuvisais”. Tai buvo bandymas tiesiog pasisavinti LDK istoriją, kurį jau mūsų laikais nusikopijavo ir sau pritaikė baltarusių nacionalistinė istoriografija.

Lenkijoje ir šiandien dar gyvuoja Centrinės Lietuvos Respublikos idėja. Lenkai ją suvokia, kaip už Lenkijos ribų likusią savo valstybės teritoriją, o generolas Lucjanas Żeligovskis ir diktatorius Jozefas Klemensas Pilsudskis Lenkijoje yra laikomi herojais ir išskirtiniais jos patriotais.

Dabar Lietuva ir Lenkija yra NATO geriausi “partneriai” ir turbūt specialiai “užmiršo”, Lietuvos valstybės gynėjų krauju parašytą Centrinės Lietuvos Respublikos istoriją.

Jautrūs istoriniai įvykiai neturėtų niekada išsitrinti iš atminties, nors kai kurie Lietuvos ir Lenkijos istorikai ir toliau melagingai teigia, kad Lenkija okupavo Vilnių ir jo kraštą norėdami apsaugoti “sovietų” veržimąsį į vakarus, kad Lietuvai pražūtinga Lietuvos – Lenkijos unija “išgelbėjo” Lietuvą.

Advertisements