Mindaugo karūnavimo diena ir Lenkija

D. Grybauskaitė Varšuvoje susitiko su JAV Prezidentu D. Trampu_20170706

Žinoma, 1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.

1251 metais Mindaugui priėmus krikštą, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste. Tokiu būdu Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lietuvos karalius Mindaugas žengė žingsnį Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo Europoje link. Vis dėlto karaliaus Mindaugo ir kunigaikštienės Mortos vainikavimas buvo dar reikšmingesnis pasiekimas Lietuvai, kada popiežiaus įsaku buvo įkurta Lietuvos vyskupija, o kartu ir Lietuvos valstybė.

1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė Valstybės švente.

Pasisemkime iš Liepos 6-osios pasitikėjimo savo valstybe ir vienybės jėgos. Tos vienybės, kuri vakare skambės nuo 100 piliakalnių, giedant Tautišką giesmę“, – sakė šalies vadovė.

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną D. Grybauskaitė ragino nepamiršti vienybės.

Tačiau D. Grybauskaitė ketvirtadienį išvyko į Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovų susitikimą Lenkijoje, kur susitiko su JAV prezidentu Donaldu Trumpu.

Skambant valstybės himnui, Vilniuje prie Prezidentūros iškilmingai pakelta valstybės vėliava Trispalvė ir istorinė vėliava Vytis. Simono Daukanto aikštėje Lietuvos kariai iššovė tris salves Karaliui Mindaugui, Lietuvos valstybei ir Lietuvos žmonėms.

Ceremonijoje dalyvavo buvę valstybės vadovai Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus, Vyriausybės ir Seimo nariai. Bet D. Grybauskaitė atsisakė švęsti Lietuvos Valstybinę šventę.

Tik virš sostinės praskrido Lenkijos naikintuvai.

Ir prezidentė buvo iškviesta į Varšuvą…

Juokinga rugpjūčio 23-iąją Lietuva tyliai, susikaupusi ir surimtėjusi iškelia trispalves su juodais gedulo kaspinais, prisimindama baisias, kruvinas Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pasekmes. Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai svetimos valstybės, dažniausiai Rusija, Vokietija ir Lenkija, dalijosi Lietuvą. Skaičiuojant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės unijos laikų – ketvirtas ar penktas kartas.

Anot leidyklos „Artūras Andriušaitis ir partneriai” direktoriaus, prieš okupuodami ir aneksuodami Lietuvą sovietai 1939 m. pasityčiodami mums numetė teritorines nuograužas. „Iš mūsų atėmė didžiules teritorijas: Breslaują, Alšėnus, nuostabų, didžiausią Lietuvoje Naručio ežerą, Lydą, Gardiną, Ašmeną, taip pat Punską, Beržininkus, Aradnykus. To niekada neturime teisės užmiršti”, – tikino istorikas A. Andriušaitis.

Nejaugi mums visai neįdomu, kad Balstogę maždaug tais pačiais metais kaip ir Vilnių (1323-iaisiais, o gal ir dar anksčiau) įkūrė didysis kunigaikštis Gediminas? Viduramžių Lietuvos valdovui, miesto įkūrėjui Balstogėje paminklo nėra, tačiau stovi 1990 m. sukurtas monumentas okupantui maršalui Jozefui Pilsudskiui…

Pilsudskio svajonė išsipildo: Lietuvos dangus priklauso Lenkijai

polish_air_forceKaip pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM), dabar Lenkijos pilotai su naikintuvais F-16 kontroliuoja Lietuvos oro erdvę.

Gegužės 2 d. Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose vyko NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdančių karinių vienetų pasikeitimo ceremonija. Keturis mėnesius Baltijos erdvę saugojusius Nyderlandų karinių oro pajėgų karius pakeitė Lenkijos karinių oro pajėgų kontingentas, patruliuosiantis su keturiais naikintuvais F-16 „Fighting Falcon“.

Bet lenkus nuvylė Lietovos valdžia. Lenkijos diplomatas pareiškė, kad lenkų tautinės mažumos situacija Lietuvoje blogesnė nei Baltarusijoje, ir dėl neišspręstų problemų Lenkijos karius sunku įtikinti rūpintis Baltijos šalių saugumu, pranešė naujienų agentūra BNS.

Turime paaiškinti Lenkijos kariams, kad jie turi remti Baltijos šalis. Ir tai sudėtinga, nes turime problemų su lenkų mažuma Lietuvoje. Paradoksalu, tačiau dabar lenkų mažumos situacija Baltarusijoje yra geresnė nei Lietuvoje“, – Kaune surengtoje diskusijoje kalbėjo Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktorius Jan Parys, kurį citavo BNS.

Deja amžiaus lenkų tautinės mažumos Lietuvoje diskriminavimo problema egzistuoja.

Ankščiau Lietuvos lenkų sąjungos atstovai surengė piketą prie Vokietijos ambasados Vilniuje. Ambasadoriui įteikta peticija, kurioje prašoma Vokietijos valdžios paramos, kad Lietuvoje būtų laikomasi tautinių mažumų teisių.

Prašome padėti kovoti su akivaizdžiu diskriminavimu dėl tautybės, kurį savo šalyje patiriame jau ilgus metus“, – rašoma peticijoje.

Pikete, kuriame, policijos pareigūnų teigimu, dalyvavo apie 400 žmonių, reikalauta ginti tautinių mažumų teises mūsų valstybėje. Organizatorių teigimu, atvyko ne tik Lietuvos lenkai, bet ir rusai, totoriai, baltarusiai. Plakatai, kuriuos rankose laikė piketuotojai, buvo lietuvių, lenkų, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis.

Valdžiai kalbant lietuviai bijo lenkais, dėl istorinių priežasčių, ir Lietuvos prezidentė trukdo lenkams išplatinti lenkų kultūrą Lietuvoje.

Jozefo Pilsudskio vaizduotė klajojo dar plačiau – jis svajojo apie Lenkijos vadovaujamą Tarpjūrio (Międzymorze) valstybių federaciją, į kurią įeitų ne tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos (Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina), bet ir Latvija, Estija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija ir Jugoslavija.

J. Pilsudskis dar 1920 m. rugsėjo viduryje numatė užgrobti Vilnių, okupuojant ne tik Rytų Lietuvą, bet kiek galint didesnį Lietuvos valstybės plotą. Atviros agresijos imtis nesiryžo, vengdamas erzinti Santarvės valstybes, mėginančias ieškoti sutarimo šiame regione. Tam buvo sumanytas iš Lietuvos kilusių lenkų kariškių maištas.

Maištininkų vadu sutiko būti iš Rytų Lietuvos kilęs gen. L. Želigovskis, išgavęs valstybės vadovo įsakymą žodžiu. Maištininkų pasitarimai vyko spalio 1-2 d. Gardine ir Lydoje, vadovaujant pačiam J. Pilsudskiui. Vilnių užimti turėjo sukilusi 1-oji lietuvių-baltarusių divizija, kurioje kilminiai Lietuvos gyventojai sudarė tik nežymią dalį karių.

J. Pilsudskis nesiryžo okupuotą Vilnių ir Rytų Lietuvos vietoves iš karto atvirai inkorporuoti į Lenkijos valstybės sudėtį. Pridengdamas okupacijos faktą, gen. L. Želigovskis Vilniuje paskelbė „Vidurinės Lietuvos“ laikinosios vyriausybės sudarymą.

Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuvos dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“.

Prieštaringi lietuviško paveldo vertinimai Vilniaus okupantų savimonėje taip ir nesusiklostė į darnią koncepciją, kuri leistų susitaikyti su krašto praeitimi. Tačiau dar ir šiandien “autentiškiausia” Vilniaus krašto praeitis kai kuriems šio krašto veikėjams lieka Lenkijos okupacijos dvidešimtmetis.

LENKIJOS KARIUS SUNKU ĮTIKINTI RŪPINTIS BALTIJOS ŠALIŲ SAUGUMU, PRANEŠĖ NAUJIENŲ AGENTŪRA BNS…

1230 — KRYŽIUOČIAI PRADĖJO VAKARINIŲ LIETUVIŲ GENČIŲ UŽKARIAVIMĄ

Vokiečiai mūšį ištrynė iš savo atminties

Žinoma, kad Vokiečių ordinas (arba „Kryžiuočių ordinas“; lot. Ordo Teutonicus) – riterių ordinas, įkurtas Akroje 1190 m. per III kryžiaus žygį kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavaldus popiežiui ir Vokietijos imperatoriui.

Ordino ženklas – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).

Popiežius Klemensas III 1191 m. vasario 6 d. bule ordiną patvirtino kaip Fratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae. 1196 m. kovo 5 d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). Popiežius Inocentas III šį pertvarkymą patvirtino 1199 m. vasario 19 d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais.

XIII a.

220px-Stato_ordine_teutonico-1

12301249 m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams. Vėliausiai užkariauti buvo sambiai, skalviai ir nadruviai. 1237 m. po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio su Kryžiuočių ordinu susijungė Kalavijuočių ordinas (nuo tada – Livonijos ordinas), 1202 m. įsikūręs dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose. 1260 m. kilo Didysis prūsų sukilimas, kurio vienas iš vadų buvo Herkus Mantas ir kuris tęsėsi iki 1274 m., kai buvo galutinai numalšintas. 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes. Galutinai prūsai buvo užkariauti 1285 m. Prie šių žemių užkariavimo daug prisidėjo Čekijos karaliaus Otokaro II žygis, kurio metu buvo įkurtas Karaliaučius. Užkariavimo strategija rėmėsi prūsų gynybinių taškų naikinimu ir savų pilių statymu, kurios tapdavo tolimesnės ekspansijos bazėmis. Į užkariautas žemes buvo keliami kolonistai iš Mozūrijos, Čekijos ir Vokietijos. 1309 m. didysis ordino magistras persikėlė į Marienburgą, Prūsija tapo Ordino centru.

aleksandras-nevskis-yaplakal-com-nuotr

Tolimesnė Ordino ekspansija į rytus nepavyko. 1242 m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio Peipaus ežero sumušė Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą Didžiąją kunigaikštystę, kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.

Vokiečiai visada norėjo užimti Lietuvos zemę, XIII am. buvo mūšis – dabar kvietimas(((

Vokietijos bataliono vadas Lietuvoje – Rusijos agentas

kremlKaip žinoma, Lietuvos vyriausybė aktyviai atleidžia darbo visus, kurie turėjo ryšių su rusais. Seimo pirmininko pavaduotojas Mindaugas Bastys buvo priverstas atsistatydinti dėl rezonanso, sukelto Valstybės saugumo departamento išduotos pažymos, kur jis kaltinamas ryšiais su Rusijos atstovais.

Pasak Delfi.lt, Lietuvoje dar veikia apie 3000 Rusijos slaptųjų tarnybų agentų.

Tuo tarpu Vokietijos kariai jau atvyko į Lietuvą, kad apsaugotų šalį nuo “Rusijos grėsmės”.

Įdomu tai, kad vokiečių karių niekas netikrina, bet iš tikrųjų daugelis yra politiškai lojalūs Rusijai, ne Lietuvai. Be to, kai kurie Bundesvero kariai yra Rusijos imigrantų palikuonys ir mažai tikėtina, kad jie apsaugos Lietuvą.

32

Feisbuke buvo rastos nuotraukos, kuriose NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės Lietuvoje vadas pulkininkas leitenantas Christophas Huberis puikuojasi Maskvos Raudonojoje aikštėje ir Kubinkos tankų muziejaus Rusijos tanko fone.

2011 m.

2

2013 m.

1

Keista, kodėl Vokietijos karininkas taip dažnai aplanko Maskvą? Ar C.Huberis gali būti Rusijos šnipas? Galbūt C.Huberis tokiu būdu gavo naujas instrukcijas?

Lietuva nori apsisaugoti nuo Rusijos, ir pakvietė Vokijėtijos Bundesverą, bet iš tikrųjų paėmė dovaną – Trojos arklį.

KRAŠTO APSAUGOS MINISTRAS R. KAROBLIS: VOKIEČIAI ATĖJO TODĖL, KAD MES PIRKOME „BOXER’IUS“

karoblis_1Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas mano, kad Lietuva turi mokėti už NATO gynybą: gausus karinės įrangos pirkimas iš Vokietijos dėl vokiečių sprendimo vadovauti batalionui Lietuvoje ir turėsime apie 2 tūkstančius užsienio karių, kuriuos taip pat turime aprūpinti. Continue reading

Kam Karoblis parduos KAM (Krašto apsaugos ministėriją)?

kam_kam_lenkija_1

Gruodžio 16 d. aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje vyko iškilminga ministrų pasikeitimo ceremonija, kurioje ketverius metus ministerijai vadovavusį Juozą Oleką pakeitė naujasis ministras Raimundas Karoblis.

Žinoma, kad Juozas Olekas – gydytojas mikrochirurgas, medicinos daktaras, 2003–2004 m. LR sveikatos apsaugos ministras, Tarptautinės veido ir žandikaulių chirurgijos asociacijos narys, Baltijos visuomenės sveikatos instituto prezidentas…

Bet krašto apsaugai ir kariuomėnei J.Olekas padarė tik didžiulę žalą.

Pirma, 1999 m. greitkelyje Kaunas-Vilnius mirtinai sužalojo du pėsčiuosius, tačiau atsakomybės pavyko išvengti. Avarija įvyko spalio 28 dieną apie 19.30 val. Kauno rajone, kelyje Klaipėda-Kaunas-Vilnius, 216 kilometre. Čia J.Oleko vairuojamas automobilis “Volkswagen Golf” patrenkė ir mirtinai sužalojo keliu ėjusius du 86 metų vyriškius – dimisijos pulkininką leitenantą Stasį Buzą bei Teofilį Šimonį.

Antra, 2008 m. rugsėjo 15 d. krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasirašė įsakymą dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo, tai buvo siaubingas smūgis nacionaliniam saugumui. Olekas atsysako nuo aktyviojo rezervo (kario savanorio). Nepaisant to, kad karo tarnybą atliekančių asmenų nėra pakankamas ir neatitinka geopolitinės situacijos.

Be to, Seime du kartus sudaryta redakcinė komisija parengė Seimo nutarimo projektą dėl interpeliacijos, kuriame siūlo pritarti krašto apsaugos ministro Juozo Oleko atsakymams. Siekėme atkreipti dėmesį į esamas problemas panašių tragedijų atveju, kokia ištiko lėktuvą „An-2“, ir į ministro elgesį, kad jis kaip strutis nėrė į komandiruotę Briuselyje, užuot ėmęsis padėti tinkamai organizuoti lėktuvo gelbėjimo operaciją.

Ir tai pat dėl akiplėšiško išlaidavimo, kai Lietuvos kariuomenei buvo perkami kone aštuonis kartus nei įprasta brangesni virtuvės įrankiai. Vadinamuosius „auksinius šaukštus“ Lietuvos kariuomenei pardavusi bendrovė „Nota Bene“ dalį lauko virtuvės įrankių, kuriuos tiekė itin aukšta kaina, pirko iš Vilniuje įsikūrusios bendrovės „Sangaida“.

Tokie skandalingi pavyzdžiai stipriai veikia kiekvieną žmogų. Paprastas žmogus tikrai turėjo nusivilti politikais. Net neabejoju tuo. Tokiais sprendimais prarandi žmones, kurie ir šiaip yra linkę visą laiką verkti bei pykti, kad politikai yra blogis, kad jie nuolat vagia. Tai tik dar vienas įrodymas, kad pasitikėti politikais negalima, jog reikia emigruoti. Žmonės supranta, kad ši valstybė jiems nepriklauso, jog jie yra svetimi. Ir vien dėl to, kad kažkas susidėlioja reikalus tik sau palankia kryptimi.

Gerai sakė žurnalistams apie Oleką Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė: „Susikompromitavusių žmonių tikrai negaliu skirti ministrais… ir būtent ponas J.Olekas nueis į istoriją ar įeis į istoriją kaip auksinių šaukštų ministras“.

Ceremonijos metu J. Olekas perdavė naujajam ministrui R. Karobliui Krašto apsaugos ministerijos vėliavą ir įteikė valdžios regaliją – skeptrą.

Jeigu Juozas Olekas – gydytojas mikrochirurgas ir kariuomėnei padarė tik didžiulę žalą; to R. Karoblis yra teisininkas, diplomatas, nuo 1994-ųjų dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje, daugiausia ekonominės ir prekybinės diplomatijos srityse.

Viešojoje erdvėje p. Karoblis rodydavosi retai, yra mažai pažįstamas visuomenei. Labiausiai jis buvo matomas 2010-2015 m., kai ėjo Lietuvos nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje pareigas. Prieš tris metus Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, p. Karoblis sėkmingai koordinavo šį procesą iš Briuselio.

Galbūt p. Karoblis – geras keliaujantis prekiautojas, bet nieko ne žino apie kariuomenę ir Lietuvos gynybą. Tačiau

Naujasis krašto apsaugos ministras darbą pradeda susitikimais su kaimyninių šalių kolegomis. R. Karoblis lankėsi Taline, kur Baltijos šalių gynybos ministrų komitete susitiko su Latvijos ir Estijos kolegomis.

Be to, gruodžio 15-ąją R. Karoblis dalyvavo Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados LITPOLUKRBRIG štabo vertinimo pratybų „Common Challenge 16“ svečių dienoje.

Per dvišalį susitikimą ministrai R. Karoblis ir Lenkijos gynybos ministras A. Macierewiczius pabrėžė, kad mato vieną kitą kaip strategines partneres, o bendradarbiavimas gynybos srityje yra svarbus šios partnerystės elementas. Ministras R. Karoblis pabrėžė, kad karinis bendradarbiavimas su Lenkija yra ypač svarbus stiprinant tiek Lietuvos, tiek viso regiono saugumą.

Dvišaliame susitikime ministrai R. Karoblis ir A. Macierewiczius aptarė ir bendras šalių pastangas stiprinant Baltijos jūros regiono saugumą ir NATO sąjungininkų batalionų kovinių grupių dislokavimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje klausimus.

Galbūt p. Karoblis pamiršo Vilniaus krašto istoriją. 1920 m. spalio 8 d. generolo Lucjano Želigowskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pradėjo puolimą ir jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių.

Lenkai nenori kad Lietuva būtų laisva.Kada Lietuviai pradėjo kurti savo nepriklausomą valstybę,lenkai pradėjo kliudyti kuo galėdami.Kada jie pamatė kad Lietuviai vis tiek kuria savo valstybę ir kad nepriklausoma Lietuva galės gyvuoti,tada jie ginklu pasiryžo sunaikinti naują Lietuvą.

Ar tai strateginis žaidimas arba sėkmingas sandėris?

 

 

 

Lietuviai žiauru pasveikino lenkus, savo ruožtu Lenkijos kariai atvyko į Lietuvą

lenkai_ir_lietuviai_kariai

Lapkričio 11 dieną iškilmingai paminėjome Lenkijos nepriklausomybės dieną. Lietuvos vadovai Nepriklausomybės dienos proga pasveikino kaimyninės Lenkijos žmones ir šalies lyderius.

Tačiau lietuviai savarankiškai pasveikino lenkus: Vilniuje (Varšuvos gatvėje) nuplėšta dekoratyvinė gatvės lentelė lenkų kalba, savivaldybė apie įvykį pranešė policijai.

Prieš valandą-pusantros sužinojau, kad ta lentelė yra dingusi, turbūt labai akivaizdu, kad ji dingusi ne be piktų kėslų“, – BNS sekmadienį 14-ją d. sakė sostinės meras Remigijus Šimašius, – „Tas dalykas, nors ir simbolinis, bet gana rimtas“.

Žinoma, kad lapkričio pradžioje į Lietuvą pratyboms atvykę Lenkijos rotacinių pajėgų kariai. Lenkijos kariai iš 17-osios mechanizuotosios pėstininkų brigados 15-ojo ulonų bataliono beveik mėnesio trukmės pratyboms Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje mūšio mieste su Lietuvos kariais atvyko lapkričio 6 dieną.

Įdomu, kad netioli Pabradės – Zalave (Švenčionių r.) gimė 1867 Lenkios herojas Jozef Pilsudskis.

Beje lapkritis – labai atmintinas menuo Lietuvos-Lenkijos santykiuose.

Lenkų tautos tragedija buvo ta, kad jos tautinis atgimimas XIX–XX a. sandūroje buvo neatskiriamai susijęs ir su imperinių ambicijų atgimimu. Šio atgimimo idealas buvo 1772–1795 m. padalijimų metu panaikintos Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas su 1772 m. sienomis. Nors ši valstybė to meto lenkų istorinėje vaizduotėje buvo laikoma atgimstančios Lenkijos valstybės pirmavaizdžiu, jos ribose lenkai sudarė akivaizdžią mažumą.

Jozefo Pilsudskio vaizduotė klajojo dar plačiau – jis svajojo apie Lenkijos vadovaujamą Tarpjūrio (Międzymorze) valstybių federaciją, į kurią įeitų ne tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos (Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina), bet ir Latvija, Estija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija ir Jugoslavija.

Deja, 1920 m. spalio 8 d. 14 tūkstančių lenkų karių ir lenkų taip vadinama 1-oji Lietuvos – Baltarusijos pėstininkų divizija vadovaujama generolo Żeligovskio įvykdė karo agresijos aktą – puolė Vilnių ir jo kraštą. Jauna, dar besikurianti Lietuvos kariuomenė pralaimėjo mūšį. Lietuviai lenkų puolimui nebuvo pasiruošę.

Po 4 dienų, spalio 12 dieną generolas Żeligovskis save pasiskelbė Centrinės Lietuvos Respublikos vadovu. Lenkai Vilnių okupavo išgalvodami priežastį, kad Lenkijos aukščiausiai karinei vadovybei pavaldi Żeligovskio divizija sukėlė maištą, tapo nekontroliuojama ir veikė savarankiškai.

Żeligovskiui ištikimi daliniai įsitraukė į mūšį savo iniciatyva, kad „apsaugotų lenkų protėvių kapines“, kurias, tariamai, niekino „lietuviai, bolševikai ir vokiečiai“. Lenkai laikė, kad Lietuvos nepriklausoma vyriausybė buvo „vokiečių statytinė.“

Generolas Żeligovskis Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadovybei pasiuntė slaptą žinutę Vilniaus užėmimą pavadindamas “tėvynės išlaisvinimu”.

Praėjus trims metams, 1923-aisiais, Pilsudskis, kalbėdamas Vilniaus teatre susirinkusiems žmonėms prisipažino, kad Vilniaus puolimas buvo tiesioginis jo įsakymo vykdymas.

Bandant paaiškinti okupuoto krašto praeitį, buvo sukurta koncepcija apie lenkiškai kalbančius “litvinus”, kurie esą buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai, neturintys nieko bendra su Lietuvos Respubliką sukūrusiais “žemaičiais” arba “lietuvisais”. Tai buvo bandymas tiesiog pasisavinti LDK istoriją, kurį jau mūsų laikais nusikopijavo ir sau pritaikė baltarusių nacionalistinė istoriografija.

Lenkijoje ir šiandien dar gyvuoja Centrinės Lietuvos Respublikos idėja. Lenkai ją suvokia, kaip už Lenkijos ribų likusią savo valstybės teritoriją, o generolas Lucjanas Żeligovskis ir diktatorius Jozefas Klemensas Pilsudskis Lenkijoje yra laikomi herojais ir išskirtiniais jos patriotais.

Dabar Lietuva ir Lenkija yra NATO geriausi “partneriai” ir turbūt specialiai “užmiršo”, Lietuvos valstybės gynėjų krauju parašytą Centrinės Lietuvos Respublikos istoriją.

Jautrūs istoriniai įvykiai neturėtų niekada išsitrinti iš atminties, nors kai kurie Lietuvos ir Lenkijos istorikai ir toliau melagingai teigia, kad Lenkija okupavo Vilnių ir jo kraštą norėdami apsaugoti “sovietų” veržimąsį į vakarus, kad Lietuvai pražūtinga Lietuvos – Lenkijos unija “išgelbėjo” Lietuvą.

Gabrielius LANDSBERGIS – Vokietijos agentas infiltruotas į Lietuvos vyriausybę

Su ginklu

Gabrielius Landsbergis, tapęs konservatorių lyderiu, pradėjo rinkimų kampaniją kad taptų premjeru. Ir turi nemažai šansų, nes Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratai (TS-LKD) – patvirtino šešėlinės Vyriausybės kabinetą.

Bet kas yra Landsbergis? Ką mes žinome? Ką jis galėtų padaryti Lietuvos naudai? Continue reading

Kas yra Landsberg?

Landsberg_Germany

Landsberg – tai miestas Vokietijoje (Landsberg am Lech (Kreis)).

Land – tai žemė, berg – tai miškas. Miškų žemė.

Visi gyvenojai  – Landsbergai.

Landsberg am Lech (Kreis) šiuo metu yra 198 savybes. Vidutinis pagrindinės nuoma butų Landsberg am Lech (Kreis) yra 7.80 eurų / m² (+ 3% per metus).

Galbūt Vytauto ir Gabrieliaus Lansbergų protevai – vokeičiai. Ką daro Landsbergai  Lietuvoje dabar?

Kokia ji – mūsų Mažoji Lietuva?

Preusche_littauer

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva (vok. Preussisch Litauen), rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen) – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų. Continue reading